Literatūra

Literatūra > Antika

Aristotelis

Aristotelis (gr. Ἀριστοτέλης, 384–322 m. pr. Kr.) drauge su graikų filosofais Sokratu ir Platonu laikomas vienu iš įtakingiausių mąstytojų visoje Vakarų filosofijos istorijoje. Gimė Makedonijos miestelyje Stageiruose (dab. Graikijos Makedonijos provincija), tuomečio heleniško pasaulio paribyje, asmeninio Makedonijos karaliaus Aminto III gydytojo graiko Nikomacho šeimoje. Po ankstyvos tėvų mirties augo globėjų šeimoje. Sulaukęs septyniolikos atkeliavo į Atėnus ir tapo Platono mokiniu šio įkurtoje Akademijoje. Iki mokytojo mirties buvo svarbiausias jo mokinys, o šiam mirus, gyveno kituose graikų poliuose pas įvairius valdovus, persikėlė į Mažąją Aziją ir nuo 342 m. pr. Kr. septynetą metų buvo Makedonijos karaliaus Filipo II sūnaus Aleksandro Didžiojo mokytojas ir auklėtojas.
Į Atėnus sugrįžo 335 m. pr. Kr., po Filipo mirties Aleksandrui tapus Makedonijos valdovu. Atėnuose įkūrė savarankišką mokyklą prie Apolono Likiečio šventyklos buvusiame gimnasijuje (fiziniam aktyvumui skatinti skirtų pastatų komplekso) Likėjuje ir 12 metų jai vadovavo. Kaip ir kiti filosofiniai sambūriai, mokykla buvo kiek panaši į religinę draugiją, kurios narių bendras gyvenimas ir ypač mokslinis darbas buvo saistomi visiems bendrų taisyklių ir normų. Paskaitų klausytojams prigijo peripatetikų, arba vaikštinėtojų, pavadinimas, mat drauge su mokytoju jie vaikštinėdavę, kalbėdavę, diskutuodavę aplink gimnasiją plytinčioje švento Apolono Likiečio giraitėje. Be intensyvios pedagoginės veiklos savo mokykloje, kur mokiniams skaitė laisvas paskaitas arba dėstė pagal iš anksto parengtus užrašus, Aristotelis daug rašė (ar veikiau diktavo tekstus juos užrašantiems vergams). Po Aleksandro Didžiojo mirties ir atėniečių sukilimo prieš makedonų valdžią Aristoteliui, kaip buvusiam Aleksandro mokytojui, Atėnuose tapo nebesaugu. Apkaltintas asebija (nepagarba šventiems dalykams) turėjo išvykti, persikėlė į Eubojos saloje esančią motinos tėviškę Chalkidikę, kur greitai mirė.
Manoma, kad filosofas buvo parašęs net apie 400 veikalų, iš kurių liko maždaug aštuntadalis. Būdamas gyvas paskelbė 19 veikalų, kiti raštai išleisti po jo mirties. Aristotelio darbai skyrėsi sudėtingumu, ne tas pats buvo ir jų adresatas: vieni skirti mokslo žmonėms, sisteminiai, juose iš atskirybių mėginama daryti bendras išvadas, kiti paprastesni, aktualūs platesniam skaitytojų ratui, artimi grožiniams ar enciklopediniams tekstams, juose peržiūrima esamų reiškinių gausa (tokie yra gamtos mokslų raštai, Atėniečių valstybė). Jie vadinami esoteriniais (vidiniais, moksliniais) ir eksoteriniais (išoriniais, populiariaisiais) veikalais. Esoteriniai veikalai nebuvo skirti publikuoti už Likėjaus ribų, todėl dažno jų stilius gana sausas, sudėtinga skaityti. Įdomu tai, kad, Aristoteliui mirus, iš pradžių populiaresni buvo paprastesnieji veikalai, o moksliniai ir filosofiniai gerokai primiršti. Jie išleisti tik I a. pr. Kr. ir iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek tarp graikų, tiek tarp romėnų. Būtent šie veikalai, vėlesniais amžiais daugybę kartų perrašyti, pasiekė mūsų dienas – iš viso apie 40 tekstų. Iš paprastųjų tekstų grupės išliko tik Atėnų politėja. Iš mokslinių tekstų išliko du literatūros mokslui svarbūs veikalai – Retorika, kurią sudaro trys knygos, ir Poetika.
Skirtingai nei Platonas, kuris akimis regimą pasaulį vertino gerokai menkiau už protu suvokiamą pasaulį ir idėjas, Aristotelis drauge su mokiniais mėgino aprėpti mokslų visumą, taip pat ir gamtamokslius, o juslių suteikiama informacija pasikliovė ir laikė ją vertinga, stengėsi atpažinti normas gamtoje ir kiekvienoje atskiroje pažinimo srityje. Išeities tašku Aristoteliui dažnai tapdavo kalba: logiškai nagrinėdamas žodžių reikšmes ir sąvokas, griežtai nubrėždamas jų vartojimo ribas, jis siekė suvokti jomis nusakomus dalykus. Analitinis mąstymas ryškus ir paties Aristotelio tekstuose. Aristotelis siekė ne sukurti tvirtą dogminę sistemą, o aiškiai suvokti, kas iš tikrųjų yra kiekvienas iš pavienių reiškinių. Be to, Aristotelis – logikos (arba „analitikos“, kaip jis pats vadino) kūrėjas. Logika aptariama daugelyje jo tekstų, peripatetikai juos vadino organon (gr.) – (filosofinio mąstymo) „įrankiais“. Tai kategorijos mokymas apie teiginį ir sprendinį, silogistika, pažinimo teorija, mokymas apie išvadas ir kt.
Aristotelio Poetika nėra aiškus ir nuoseklus traktatas, daug kas dėstoma lakoniškai, paliekama interpretacijos laisvė. Neaišku, ar šis veikalas išbaigtas, ar tai tik paskaitų konspektas. Įžangoje aptariama meno ir poezijos prigimtis, atskiros jų rūšys, nurodomi skirtumai. Suformuluojamas vienas iš pagrindinių teiginių: drama, epas ir kitos meno rūšys yra mimesis, pamėgdžiojimas, skiriasi tik jo priemonės, objektai, būdas. Žmonės imituojami arba tokie, kokie jie yra, arba geresni, tobulesni nei yra, arba blogesni. Mėgdžiojimas – žmogui įgimta, nuo vaikystės būdinga savybė, nuolatinis žinių alkis, amžinas pažinimo siekis („mėgdžiodami vaikai įgyja pirmąsias žinias“), teikiantis pasitenkinimą ir malonumą: „Priežastis čia ta, kad įgyti žinių labai malonu ne tik filosofams, bet ir visiems kitiems žmonėms.“ Panašu, kad kalbama apie dvi mėgdžiojimo rūšis: mėgdžiojimą kaip tikrovės atspindį (menininko) ir kaip meno kūrinio išgyvenimą (kūrinio suvokėjo). Suvokėjo pasitenkinimas aiškinamas kaip malonumas gauti informaciją ar lavinti mąstymą: „Iš tikrųjų žiūrovai su malonumu žiūri į paveikslus, nes žiūrėdami jie gali pasimokyti ir pasvarstyti.“ Menas atmeta laikinus, atsitiktinius dalykus ir pabrėžia nuolatinius, esminius bruožus, pereidamas į išgrynintos tikrovės formą. Traktate aptariama tragedijos struktūra, jos bruožai, katarsio kaip sielos apvalymo susidūrus su meno kūriniu, pajautus jį klausimas. Šios idėjos padarė milžinišką įtaką humanitariniams mokslams, iki šių dienų jas analizuoja filosofai ir literatūros tyrinėtojai.
Vėlesniais laikais Likėjuje Aristotelio idėjos plėtotos dviem kryptimis: gamtos mokslų (Teofrastas) ir humanitarine-filosofine, kuri darė įtaką krikščionybei, o nuo VII a. tapo oficialia krikščionių filosofija. Arabus Aristotelio tekstai pasiekė per siriškus vertimus, vakariečius – per lotyniškus; pamažu į lotynų kalbą, ypač šv. Tomo Akviniečio (1225–1274) iniciatyva, buvo išversti visi tuomet žinoti Aristotelio raštai, jie prisidėjo prie Viduramžių scholastikos raidos. Vėliau, Liuterio laikais, buvo grįžta prie Platono. Naujausiais laikais didžiausio susidomėjimo sulaukė Aristotelio politikos ir logikos, taip pat poetikos teorijos.

Raminta Važgėlaitė

Literatūra

Aristotelis

Ar žinote, kad...